Apie Mus

Laura Žarnauskaitė-Stankevičienė

Daina lietuvio širdyje užgimsta prie lopšio. Su ja augama lyg su motina. Nesvarbu, kaip toli likimas benublokštų, daina neišeina. Šiandien ji gyva ir anapus Atlanto gražiu lietuvišku „Dainavos“ vardu.

Meno kolektyvui šis vardas buvo suteiktas 1946 m. (metams prabėgus nuo jo susibūrimo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje). Tuomet į kolektyvo veiklą įsijungė per 100 choro ir tautinių šokių grupės atlikėjų. Nuspręsta, jog „Dainavos“ veiklą lydės šūkis „Su daina į laisvę“.

Po penkerių metų meno kolektyvas atgimė Čikagoje kartu su ten emigravusiais „Dainavos“ šviesuoliais – dirigentu S. Sodeika ir režisieriumi G. Velička. Ansamblyje prasidėjo antrasis, lietuviškos dvasios stiprinimo repertuare, etapas, itin veikiamas ilgesio Lietuvai. Kuriant naują gyvenimą svetur, veikla dainingame kolektyve buvo lyg atrama, leidusi dainaviečiui drąsiau pasitikti nežinią.

Nūdienos „Dainava“ – brandus ir nuolat atsinaujinantis meno kolektyvas, vienijantis per 80 narių, surengęs daugiau kaip 300 koncertų (atliekami įvairūs muzikos veikalai, klasikinės oratorijos, lietuviškos kantatos), o savo repertuare kartu su dabartiniu ansamblio meno vadovu ir dirigentu Dariumi Polikaičiu vis atkakliau ieškantis naujų vėjų – šalia lietuvių liaudies muzikos ir dainų kelią vis drąsiau skinasi klasikinė muzika.

Visgi stengiamasi nenutolti nuo savasties – „Dainava“ skamba tam, kad gyvuotų lietuviškos šaknys, kad klausantis jos atliekamų kūrinių, dainuotų ir džiaugtųsi kiekvieno – mažo ir didelio – žmogaus siela.


Iš Dainų šventės Toronte sugrįžus...

„Dainavos“ ansamblis susibūrė prie Dainų šventės aukuro.

Jolanta Kurpis, Lietuvių meno ansamblis „Dainava“

Liepos 4 dieną kaimyninėjė Kanadoje, Toronto mieste, įvyko 9-oji išeivijos chorų Dainų šventė „Daina aš gyvenu“. Tarp daugybės kitų chorų joje dalyvavo ir meninis ansamblis „Dainava“. Kanadiečiai tą savaitę atšventė Kanados dieną, Amerika – Nepriklausomybės dieną, Lietuva ruošėsi Mindaugo karūnavimo pažymėjimui, o mes - visą savaitgalį gyvenome dainomis ir savaip šventėme Lietuvą, kuri neturi geografinių koordinačių (bet yra ten, kur esame mes) ir lietuviškumą, esantį mūsų genuose, širdyse ir sąmonėje.

Visi parsivežėme begalę įspūdžių, tačiau pasakojimą norėčiau pradėti nuo skaičių, nes jie puikiai atspindi renginio mastelį. Pirmoji išeivijos chorų Dainų šventė įvyko 1956 m. Čikagoje, visos kitos taip pat organizuotos šiame mieste, išskyrus 5-tąją, įvykusią Toronte (1978 m.). Tad šis svetingas miestas vėl perėmė estafetę ir subūrė mus į 9-tąją Dainų šventę. Renginyje dalyvavo 55 mėgėjų chorai, daugiausia iš Šiaurės Amerikos, taip pat svečiai iš Lietuvos, Lenkijos ir Anglijos. Viso – 18 chorvedžių ir virš tūkstančio choristų! Koncertas vyko Hershey centre, Mississauga miestelyje, jo paklausyti atvyko virš 2500 žiūrovų. Dainavome 35 dainas, trečdalį repertuaro sudarė nauji kūriniai, daugumoje sukurti arba aranžuoti užsienyje gimusių ir gyvenančių lietuvių.

Vieninga dainaviečių nuomone šventė organizuota puikiai, už tai esame dėkingi paruošimo komitetui, dirigentams ir 300 savanorių, kurie subrandino renginio viziją ir entuziastingai triūsė ją įgyvendindami.

Dainų šventės pradžioje organizatoriai pasveikino dalyvius, buvo pristatyti dirigentai ir chorai, sugiedoti Kanados, JAV ir Lietuvos himnai. Meninė dalis prasidėjo kai salėje pasirodė vaidilučių lydimas žynys Krivių krivaitis. Jis trinktelėjo į žemę ąžuoline lazda, sugriaudėjo perkūnas ir simboliniame aukure įsižiebė ugnis. Nuo tos akimirkos liepsnojo ne tik ugnis, bet ir džiaugsmas , vienybė, nesumeluotas lietuviškumas. Į gražų audinį pynėsi vaikų, jaunimo ir mišrių chorų atliekamos dainos. Nors dainos buvo įvairios, jas apjungė lietuviškai dainai budingas lyrizmas, ne sykį chorisčių skruostais nuriedėjo ašara… Simboliška, kad mes visi, choristai ir žiūrovai , tarsi viena didelė šeima, buvome ratu apsupę centre liepsnojantį aukurą. Džiugu, kad Hershey centro salė buvo pilnutėlė, kad žiūrovai įsijungė į šventę: per salę vilnijo iškeltų rankų bangos, kartu dainavome kai kurias dainas, kartu skandavome Lietuvos vardą.

Muzikinį pasakojimą papildė lietuviškas tradicijas atspindinti scenografija –švento aukuro ugnis, jos saugotojas Krivių Krivaitis su vaidilutėmis, praskrendančios gervės, ąžuolo lapų motyvai.

Dainų popietės kulminacija buvo jauno kompozitoriaus Rimo Biliūno šventei parašytas kūrinys “Nebuvo tai žemė” (Nijolės Benotienės žodžiai). Tai kūrinys apie išeivius, atklydusius į svetimą žemę, radusius čia prieglobstį, tačiau širdyse amžinai besinešiojančius meilę savąjai Tėvynei, jos kalbai, jos dainai. Koncertui baigiantis choristų rankose įsižiebė geltonos, žalios ir raudonos švieselės, kurios susiliejo į mums visiems brangią trispalvę vėliavą.

Mes – choristai, pamilome šventės dirigentus, įdėmiai sekėme chorvedžių rankų mostais, muzikavome pagal jų interpretaciją. Dainų šventės vyriausioji meno vadovė Dalia Viskontienė pasidžiaugė jaunaisais dirigentais Kęstučiu Daugirdu, Sauliumi Klioriu, Liudu Landsbergiu, kurie, nors gimę ir augę toli nuo Lietuvos, puikiai pagavo lietuviškos dainos dvasią ir savitumą. Tikimasi, kad jie kartu su Dariumi Polikaičiu, Dalia Viskontiene, Rita Klioriene ir kitais puoselės šį stulbinantį fenomeną – išeivijos Dainų šventes.

Savaitgalio programa neapsiribojo vien Dainų švente. Pagrindinis Toronto Airport Marriott viešbutis nuo penktadienio popietės dūzgė kaip bičių avilys. Penktadienio vakare autobusai vežė dalyvius į Marijono Mikutavičiaus koncertą. Šeštadienį čia vyko mugė ir skautų laužavietė, po repeticijos - “Miestelio vakaronė”, kur galėjome susipažinti vieni su kitais, susitikti su senais draugais, smagiai padainuoti akomponuojant akordeonams. Sekmadienio ryte viešbutyje, taip pat keliose lietuviškose parapijose, vyko Šv. Mišios, o po šventės visi norinys vyko į pokylį “Miško balsai”.

Šventė baigėsi, išsiskirstėme kas sau, tačiau visi parsivežėme dalelę švento aukuro liepsnos ir šilumos. Dabar jau mūsų atsakomybė bus šią liepsną kurstyti, neleisti jai užgesti po kasdienio gyvenimo dulkėmis. Ateityje, tikimės, atsiras drąsių ir darbščių žmonių, kurie tęs išeivijos chorų Dainų šventės tradiciją, kad ir vėl susirinktume į didelį būrį ir atsigaivintume daina, rastume joje džiaugsmo, stiprybės ir vienybės.


„Dainava“ gyvena daina ir Torontu

Jolanta Urbietienė

Jei tūlą dainavietį šiandien paklaustumėte, kuo, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena, atsakymas būtų vienas ir labai aiškus: Toronto dainų šventės laukimu. Sausį pasitikęs jau 65-uosius gyvavimo metus ir „atlaikęs“ sėkmingai nuaidėjusį „Sąskambių“ koncertą, kuriame dalyvauti buvo pakviestas birbynininkas iš Lietuvos Darius Klišys, Čikagos lietuvių meno ansamblis „Dainava“ nuoširdžiai kibo į būsimosios dainų šventės repertuarą. Nors dalį jo choristai jau anksčiau mokėjo, vis dėlto daugumą kūrinių tenka išmokti „nuo nulio“. Ir štai čia mums neįkainojama pagalba – partijų įrašai internete: spustelėjai nuorodą, ir klausykis, kiek tik širdis geidžia. Rezultatai atsiskleidžia per repeticiją: tas, kas netingėjo kartą kitą pasiklausyti įrašo, nebežioplinėja po natas... Lenkiam galvas prieš juos įdainavusius, įgrojusius, įplojusius, įtrepsėjusius! Juolab, kad tarp jų – keli saviškiai: nuolatinė muzikos renginių talkininkė dainavietė Rima Birutienė, buvęs choro narys Kęstutis Daugirdas bei, žinoma, visur suspėjantis (mes stebimės: KAIP?), jau daugiau nei 20 metų „Dainavai“ vadovaujantis energingasis Darius Polikaitis. Štai čia tiesiog negalime nepasididžiuoti, kad Kęstutis ir Darius – kelių šventėje skambėsiančių dainų autoriai!

Taigi, repetuojame išsijuosę. O be ko repeticijos būtų neįsivaizduojamos? Be akompaniatoriaus. Darius dar pasakytų: jas ypač palengvina akompanuojantis profesionalas. Tą darbą „Dainavoje“ jau ketvirti metai atlieka muzikas Ričardas Sokas, gerai pažįstamas ir Čikagos bei jos apylinkių lietuviams, ir amerikiečiams. Mes, choristai, pridėtume, kad Ričardas – puikų humoro jausmą turintis, komunikabilus ir šiaip tiesiog puikus žmogus. Beje, jį dainaviečiai su malonumu „paskolins“ Torontui, kad ir repeticijos, ir pati šventė praeitų sklandžiai bei profesionaliai.

Žodžiu, dainaviečiai, kaip – neabejojame – ir kiti būsimieji dalyviai, gyvena daina ir laukimu. Nors dar yra kūrinių, kurie ne taip lengvai pasiduoda, sparčiai judame į priekį. Juolab, kad internetinė šventės svetainė, kamputyje skaičiuojanti dienas, valandas ir minutes, likusias iki liepos pradžios, primena, jog laikas lekia greitai. Regis, visai neseniai bridome sniegą, o, žiūrėk, nepajusime, kaip pavasarį pakeis vasara, ir kas sparnuotas, o kas ratuotas sugužės Torontan jo padangę sudrebinti skambia daina ir džiugiu klegesiu, susitikti su draugais ir naujų pažinčių užmegzti.


Choro „Dainava“ planuose – naujas muzikinis projektas

Jolanta Urbietienė

Turbūt neatsirastų lietuvis, kuris nebūtų girdėjęs, kuo besibaigiantys 2009-ieji ypatingi mūsų tautai. Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui skirtų renginių sūkuryje ir anapus Atlanto, ir čia kiekvienas galėjo pabuvoti savo širdžiai mielame koncerte, spektaklyje, sutikti ir palydėti „Ambersail“ buriuotojus ar drauge su kitais pasaulio lietuviais vienu metu giedoti mūsų tautos himną, tokiu būdu pasauliui pranešant apie jau antrąjį tūkstantmetį skaičiuoti pradėjusios šios mažos Pabaltijo šalies egzistavimą. Lietuvių meno ansamblis „Dainava“ šitą sukaktį, kaip žinia, paminėjo Čikagos centre įsikūrusiame Harris teatre drauge su pianistais Sonata ir Roku Zubovais suruoštu koncertu „Gratulationes Lithuaniae“ bei įsiliejo į vasarą Vilniuje įvykusios įspūdingos Tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių gretas.

Rimstant pastarųjų jubiliejinių renginių šurmuliui, „Dainava“ jau ruošiasi kitiems, ateinantiems renginiams. Pirmasis jų – sekmadienį, spalio 3-iąją, PLC Lemonte. Lietuvių Fondo kvietimu, choras atliks koncertinę dalį vakare, skirtame pagerbti kadenciją baigusį Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų bei jo žmoną Almą Adamkienę. Netrukus po jo, spalio 25 d., „Dainava“ giedos šventose mišiose, skirtose įsimintinų tūkstantmetės Lietuvos įvykių minėjimo užbaigimui ir kurios bus aukojamos po vasario mėnesį įvykusio gaisro duris vėl atvėrusioje Čikagos Holy Name Cathedral. Drauge su lietuviais kunigais iš Čikagos ir Lietuvos (atvyksta Kauno Arkivyskypas Sigitas Tamkevičius) mišias atnašaus ir Čikagos kardinolas Francis George. Tikimasi gausaus tikinčiųjų būrio.

Sekančius, 2010-uosius, metus „Dainava“ ruošiasi pasitikti vienu iš didžiausių naujojo sezono renginių - sausio mėnesį įvyksiančiu neeiliniu koncertu. Juo kolektyvas paminės gražią sukaktį – jau 65-uosius choro gyvavimo metus. „Klausytojai, - sako vadovas Darius Polikaitis, - turės unikalią galimybę išgirsti šiai progai sukurtų kūrinių. Beje, jie bus parašyti specialiai chorui ir birbynei ir bus atlikti drauge su iš Lietuvos atvyksiančiu birbynininku Darium Klišiu. Reikia pasakyti, jog mano bendravardis Darius – unikali asmenybė. Jis – šių metų balandį Niujorko Carnegie Hall įvykusio YouTube simfoninio orkestro narys. Apie šį muzikantą ir kompozitorių ir tai, kaip jis pateko į minėtąjį „internetinį“ orkestrą, jau buvo rašyta spaudoje. Tik priminsiu, kad Darius iš daugiau nei 3000 kandidatų iš septyniasdešimties pasaulio šalių, konkursui internetu pateikusių savo pasirodymo įrašą, pateko tarp 96 komisijos atrinktų laimingųjų, kuriems buvo suteikta galimybė pasirodyti įžymiojoje scenoje. Taigi numatytas „Dainavos“ ir šio autentišku lietuvišku instrumentu grojančio gabaus muzikanto koncertas bus pirmasis bendras projektas.“

Na, o renginių sezoną „Dainava“ baigs drauge su kitais keturiasdešimčia užsienio bei Lietuvos chorų dalyvaudama 2010 m. liepos 1-4 d. Toronte, Kanadoje, įvyksiančioje IX Dainų šventėje „Daina aš gyvenu“. Laukia turiningi veiklos metai, ir kolektyvo gerbėjams žadama įspūdinga programa.


Koncerto video "Sąskambiai", įvykusio 2010 m. sausio mėn. 23-ią dieną,
paruoštas Danos Runimas-Plazyk: